"Tarptautinė praktika Europoje - didesnės karjeros galimybės Lietuvoje"

Dotacijos NR. LLP-LdV-IVT-2011-LT-0528

 

 

      Pagrindinis projekto "Tarptautinė praktika Europoje - didesnės karjeros galimybės Lietuvoje" dotacijos NR. LLP-LdV-IVT-2011-LT-0528, kurį koordinavo VŠĮ KURŠĖNŲ POLITECHNIKOS MOKYKLA, tikslas– patobulinti viešojo maitinimo ir turizmo sektoriaus specialybių mokinių profesines žinias, įgūdžius ir kompetencijas, suteikti galimybę mokiniams įgyti tarptautinės patirties, plačiau susipažinti su Turkijos ir Vokietijos praktinio mokymo specifika, padėti pasirengti konkurencingiems iššūkiams, ateityje kuriant savo verslą Lietuvoje.

      Projekte dalyvavo trijų Lietuvos profesinių mokymo įstaigų: VšĮ Kuršėnų politechnikos mokyklos, VšĮ Kelmės profesinio rengimo centro ir Mažeikių politechnikos mokyklos 13 pirminio profesinio lygmens mokinių, besimokančių viešojo maitinimo ir turizmo srityse: padavėjo, barmeno, virėjo, maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų teikėjo specialybių. Jie vyko į vieną iš šalių: į Vokietiją arba Turkiją.

   Minėtame projekte dalyvavo keturi VšĮ Kelmės PRC mokiniai: Giedrius Račkauskas ir Lukas Valantinas dalyvavo trijų savaičių praktinėje stažuotėje Vokietijoje, o Raimonda Valčiukaitė ir  Irma Strižinaitė- Turkijoje.

     Pirmą kursą sėkmingai baigusi mokinė R. Valčiukaitė savo ataskaitoje rašo:“Į Turkiją atvykome vėluodami, ketvirtą valandą ryto todėl, kad vėlavo lėktuvas. Pirmąją dieną Turkijoje mes jau vykome į savo darbo vietą, bet tik susipažintu su darbo aplinka ir pagrindiniais principais. Šeši studentai ir mokytoja, jau antrąja dieną svečioje šalyje keliavome į darbą šiek tiek nerimaudami, pradžioje mus visur vedžiojo, rodė visas patalpas, paskyrė kiekvienam po darbuotoją, kad su mumis dirbtų, mokytų ir patartų. Pirmosios dienos buvo sunkiausios, nuovargis, nauji namai, naujas maistas, visiškai pasikeitusi aplinka gąsdino, tačiau pirmoji laisva diena ir ekskursija su laivu visai dienai atpirko visa, kas buvo susikaupę.

    Antroji savaitė praėjo gana greitai, visi įsivažiavome į įprastas vėžes ir dirbome kartu su to viešbučio darbuotojais tolygiai, bet vis dar su pagalba. Serviravome stalus, nuiminėjome pusryčių ir pietų stalų lėkštes, teko dirbti ir viduje ir lauko terasoje. Kadangi dirbau padavėja, teko daug vaikščioti ir bendrauti su žmonėmis. Visi labai draugiški ir su šypsena žmonės tiesiog savaime kėlė kasdieninę nuotaiką, o kolegos iš Turkijos buvo be galo malonūs. Antrąją laisvą dieną vykome su džipais į Safari. Kartu su mumis vyko ir mūsų gidas vardu Mustafa. Jis labai draugiškas ir malonus, pasakojo viską kas mums buvo įdomu ir net daugiau. Keliaudami su džipais, net nepajutome kaip baigėsi antroji savaitė ir jau pirmadienį pradėjome paskutinę savaitę darbo su gailesčiu. Trečioji savaitė prabėgo greitai, nes jau beveik savarankiškai dirbome tik su menedžerių nurodymais. Penktadienį, paskutinę darbo dieną liūdėjome ir visi kartu džiaugėmės. Susidraugavę su bendradarbiais, buvo sunku išsiskirti, visi prašė pasilikti, net viešbučio šefas būtų buvęs labai patenkintas, nes visi buvome geri darbuotojai, tačiau ilgesys namų darė savo ir džiaugėmės kelione atgal į gimtąją šalį. Penktadieni gavome už savo darbą sertifikatus ir suvenyrus nuo viešbučio savininko, taip pat mums leido vakarieniauti viešbutyje svečių teisėmis ir galėjome išvysti Turkišką, pilną šėlsmo naktį, kurioje galėjo nuo visko atsipalaiduoti ir džiaugtis jau tik stažuotės atsiminimais. Šeštadienį turėjome visą dieną laisvą, taigi kartu su savo gidu Mustafa ėjime į miestą ir pajūrį degintis, vakare grįžę liūdnais veidais krovėmės daiktus ir pusę šešių ryto, su ilgesiu vykome į oro uostą. Sunku buvo atsisveikinti su kolegomis iš Turkijos. Šis projektas man paliko didžiulį atsiminimą, kurio ilgai dar neužmiršiu.“

     I. Strižinaitė teigia: Tai puiki galimybė išbandyti save. Man patiko viskas. Galiu pasigirti- aš pirmą kartą skridau lėktuvu. Aš išmokau praktikos metu tiek daug, kad šiandien sunku ir palyginti su tomis žiniomis, kurias gaunu kasdien mokykloje. Man labiausiai įstrigo žmonės, kurie šypsojosi visose situacijose, kai atrodė, kad jau reikėtų verkti. Aš visai kitaip įsivaizdavau Turkijos šalį ir žmones. Trumpai sakant- jie mane sužavėjo.“