,,Sveiki atvykę į kaimo turizmo sodybą!“  arba

„Jausmas, tarsi būtum šventoje mišių maldoje po pasaulio stogu“

 

Dviejų dalyvių mintys apie ES ŠMPF Leonardo da Vinčio programos profesijos mokytojų ir vadovų, atsakingų už profesinį rengimą įmonėse, stažuočių projektą

 

Aš čia dar būtinai sugrįšiu...

Nedidelė lietuvių grupė vieną rugpjūčio šeštadienį susiruošė autobusu į kelionę, pagal ES ŠMPF Leonardo da Vinčio programos profesijos mokytojų ir vadovų, atsakingų už profesinį rengimą įmonėse, stažuočių projektą ,,Sveiki atvykę į kaimo turizmo sodybą!“ DOTACIJOS NR. LLP-LdV-VETPRO-2011-LT-0653. Jį koordinavo VšĮ Kelmės PRC projekto vadovė – Aldona Biedermann. Kelionės tikslas buvo pamatyti, kuo nuo Lietuvos skiriasi turizmo vystymas  Austrijoje, kokie yra tenykščių gyventojų siekiai, įdirbis ir kokie vykdomi sprendimai siekiant užtikrinti nuolatinį turistų srautą, kuris ir yra svarbiausias Austrijos ekonomikos veiksnys. Tai buvo puiki proga ne tik aplankyti nuostabią šalį, tačiau ir daug ko išmokti, sužinoti, pamatyti, palyginti ir, žinoma, taikyti tai Lietuvoje.

Taigi, po ilgos kelionės autobusu, saujelė lietuvių atvyko į nuostabaus grožio Austrijos kraštą, kurį gaubia tyras Alpių maumedžių išfiltruotas oras, kur troškuliui malšinti- vandens gali gurkštelėti tiesiai iš čia pat bėgančio šaltinio vandens ir kur didingas vaizdas nuo kalnų viršūnių, net kvapą gniaužia. 

Įsikūrę jie patraukė išbandyti - Lietuvoje dar naujovės,  austrų akims jau įprasto dalyko– šiaurietiško ėjimo, su specialiomis lazdomis. Darbuotojai parodė, kaip taisyklingai jas laikyti ir tada prasidėjo žygis po Alpes.  Po tokias Alpes, kurių įsivaizduoti tikrai neužtenka. Reikia nuvykti, išbandyti, užuosti, pajausti. Akis nuolatos džiugino tarsi iš „Milka“ šokolado reklamos pozuojančios karvės, o jų daug – tokios ramios, taikios – žmonės Alpėse  ir dar tokiomis grupėmis, joms retenybė – gyvuliai auginami, ramybėje, tyloje, natūralioje gamtos aplinkoje. Šioje aplinkoje buvo sumaniai organizuota pirmoji paskaita, kurios metu sužinojome apie Austrijos valstybę, žemes, jų  ypatumus ir aišku apie turizmo išvystymą, neatsiejant jo nuo regiono ekonomikos pasiekimų.

Ne tik pramogos lietuvių laukė Austrijoje, tačiau ir rimti darbai – seminarai, susitikimai su svarbiais asmenimis, intensyvi veikla, paskaitos ir pratybos. Štai vienų pratybų metu išmokome gaminti vietinius tradicinius patiekalus, desertus. Taip pat ragavome jau profesionalų rankomis gamintų. Įdomu, koks skonis?  Austriškas. J

Viskas nuostabu:  žmonės draugiški, dėmesingi, svetingi, visur ilgaamžės tradicijos, namų motyvai, kavinėse laikomasi svarbiausio – jaukumo principo. Eksterjerui dėmesio nedaug – svarbu kas viduje turbūt tas pats ir su žmonėmis – austrams tikrai nesvarbu, kuo esi apsirengęs – svarbu, kad doras žmogus būtum. Užėjus į kavinę Jus pasitiks svetingas ir draugiškai nusiteikęs personalas, barmenai apsirengę tautiškais rūbais. Kolektyvas pasiruošęs netgi prisėsti šalia, jei tik Jums tai netrukdo. Visur kvepia mamos maistu – o juk taip ir yra – virtuvėje sukasi mama, čia pat salėje nepailsdama marti. Viena akimi prižiūri vaikelį salės gale, kita akimi aprėpia visą salę – ar nėra kokių prašymų, pageidavimų. Niekur nėra taisyklių, suvaržymų – viskas viduje, širdyje suprantama, kad reikia laikytis švaros, kultūros ir mandagumo principų. Greičiausiai visa tai todėl, kad kiekvienas verslas persmelktas tradicijų. Tas salėje žaidžiantis mažylis jau dabar žino, kad už keleto metų, čia į virtuvę atves savo žmoną, ši puoselės verslą toliau – tik savo rankomis.

Seminarai, bei susitikimai su turizmui svarbiais asmenimis, sukrovė nemenką žinių bei idėjų bagažą. Ar žinojote, kad Austrija turi  9 regionus. Kad kiekvienas jų plėtoja ekologinį turizmą. Čia ir yra esminis Austrijos konkurencinis pranašumas prieš kitas šalis. Ypatingai šalyje  populiarus kalnų slidinėjimas, žvejyba, Swarovski gaminių muziejus, ledinių gigantų pasaulis Tennengebirge kalnuose, termobaseinai ir daug kitų įdomių turistinių vietų, ežerų, o ypač didžiuojamasi švariu jų vandeniu. Lankėmės įvairiuose miestuose ir miesteliuose: vienas jų – Vilach‘as - tai liūdnos istorijos miestas, jis vienintelis, kuris buvo sudegintas karo metu, o po karo naujai atstatytas. Daug jaukių gatvelių, jis garsėja Užgavėnių kaukių šventėmis, kuomet ten suvažiuoja austrai iš visų regionų, taip pat atvyksta daug svečių iš užsienio. Taip pat lankėmės vaikų ir suaugusiųjų parke Adventurepark, tai įdomus parkas su lynais,  įmantriais batutais, čiuožyklomis, laipynėmis, bei mini zoologijos sodu. Per metus ten  apsilanko apie 50 tūkst. lankytojų, o dirba tik 3 darbuotojai, štai kur intriga! Visa tai darbščių žmonių ir gerai įtvirtintos sistemos dėka. Nepaliaujamai žavėjomės tūkstančius metų skaičiuojančiais gamtos kūriniais Obir stalagtitų urve. Tai vienas įdomiausių Austrijos stebuklų, mat urvai buvo atrasti 1870 m., kai kalnakasiai susiruošė ieškoti švino ir cinko.

Vieno vizito metu buvome susitikime WKO („Verslo ir amatų rūmai“), kur seminaro lektorius dėstė savo mintis, aptarinėjo ir sprendė kartu su mumis Lietuvos turizmo problemas, pasakojo, kad Austrijai turizmas atneša daug darbo vietų, papildomos veiklos ūkininkams. Svarbu juos supažindinti su pasiūla, paklausa su naujovėmis, kurias būtina stengtis integruoti į kasdienybę. Lektorius patarė ypač mokyklose skiepyti kuo daugiau meilės ir atsidavimo savo šaliai. Juk iš žmonių širdžių ir ateina noras kurti, stengtis ir kažką nuveikti savo šalies, artimųjų ar net ateities labui.

Įspūdžių laviną vainikavo Stadt an Klopeiner See miesto šventė. Aktyvus jaunimas rodė tradicinius nacionalinius šokius, dainavo dainas, ir vertė stebėtis, kad dauguma publikos besiklausančios liaudies dainų buvo ne senjorai (kaip dažniausiai būna Lietuvoje), o gražus, švytintis jaunimas.

Štai taip taip lietuviai pradėjo savo pažintį su didingomis Alpėmis. Klausiate kodėl parašiau „pradėjo“, juk vizitas jau pasibaigė? Nes tai tik pradžia, aš čia dar būtinai sugrįšiu.

 

 

Projekto dalyvė Laura Poškutė

 

 

KELIAI Į SĖKMĘ


         Galima daug žinoti, daug išmokti, galima ilgai ir turtingai gyventi, bet šioje kelionėje supratau: svarbiausia - mokėti būti laimingai.Kopdama į kalną prie kryžiaus permąsčiau , kas yra didžiausios pasaulio , žmogaus vertybės. Pasijutau pavargusi , bet laiminga . Laiminga todėl, kad pajutau iš džiaugsmo tvaksinčią širdį, o akys išvydo dar nematytą dangaus platybę. Priartėjo , atrodo , nepasiekiama kalnų viršūnė, ir skaisčios didybės šaltiniai pripildė sielą aukštąją malda dievybei, grožiui , gyvenimui ir žmonėms. Į širdį skverbėsi susižavėjimas , dėkingumas , palaima... Skyniau puokštę, dėjau po kryžiumi jausdama , kaip stiprėju pasaulio pažinimu, kaip įkvėpiu noro dirbti , kurti , mylėti. Tarsi sparnus įgijau ir , manau, neš jie mane dar ilgai į dar aukštesnes gyvenimo viršūnes, į dar gilesnį pasaulio,žmogaus, gėrio ir grožio pažinimą į dar stipresnį meilės viskam pajutimą. Žvelgdama iš aukščiau permąsčiau, šio krašto vertybes , iš kurių galima pasimokyti: šeimos vienybė, kartų ryšys, pagarbą praeičiai, tautiškumui, žmogaus , gamtos ir gimtosios sodybos , gyvūnijos sąsajos,- štai kur galia ! Kelias į viršūnes - per kančias , per supratimą, per jausmus- štai kur tobulumas ir tikroji laimė. Likau dėkinga už kelius į sėkmę ir skolinga šios kelionės projekto organizatoriams, mielai projekto vadovei Aldonai Vincienei ir likimui patirti, pamatyti, suprasti, pažinti ir sustiprėti dvasiškai, tarsi įsijungti į šventą mišių maldą po pasaulio stogu.

 

Projekto dalyvė  Genė Zakarienė